Eina Saulelė žodžiai

Šiame puslapyje
Eina Saulelė aplinkui dangų Daulėlio, aplinkui dan(gų), Aplinkui dangų Mėnulio kelti, Daulėlio, Mėnulio kel(ti). --- Kelkis, Mėnuli, kelkis, šviesusis Jau aš, šviesi, seniai kėliausi Ir nušviečiau visą svietą Seną, jauną, mažą ir didį Eina martelė per didį dvarą Per didį dvarą šešuro kelti --- Kelkis, šešure, kelkis, tėveli Jau aš, jauna, seniai kėliausi Galvijėlius jau privariau Didį dvarą jau nušlaviau Baltas skomas užutaisiau Baltą duoną jau padėjau Alaus midaus pripildžiau

Prasmė

Šią dainą galima suprasti kaip darbo dainą, gretinančią ankstyvą Saulę su darbščia martele. Pradžioje Saulelė eina aplinkui dangų Mėnulio kelti, o Mėnulis atsako jau seniai pakilęs ir nušvietęs visą svietą, seną, jauną, mažą ir didį. Šį vaizdą galima interpretuoti kaip senų dangaus įvaizdžių atspindį, kur Saulė ir Mėnulis pavaizduoti kaip gyvos būtybės.

Antroje dalyje martelė, marti, eina per didį dvarą šešuro, uošvio, kelti. Tačiau ji, kaip ir Mėnulis, sako jau seniai kėlusis: privariusi galvijus, nušlavusi dvarą, užtaisiusi baltus stalus, padėjusi baltą duoną, pripildžiusi alaus ir midaus. Šį atsakymą galima interpretuoti kaip darbštumo pasigyrimą.

Gretindama Saulę ir martelę, daina aukština ankstyvą kėlimąsi ir nuveiktus darbus. Tai galima suprasti kaip jaunos moters stropumo pagyrimą, kur jos triūsas prilygsta visą pasaulį nušviečiančiai Saulei. Tai viena galima prasmė, tačiau darbštumo motyvas dainoje aiškus.

Antra interpretacijos versija. Šalia darbo pagyrimo galima įžvelgti senesnį mitinį sluoksnį: Saulės ir Mėnulio kalbinimas, kai vienas eina kito „kelti“, primena lietuvių dainose ir mitologijoje gyvavusią dangaus kūnų kaip giminės – Saulės, Mėnulio, jų vaikų – sampratą. Tokiame skaityme martelės įsiterpimas į tą patį paralelizmą gretina jaunos moters atėjimą į naujus namus su kosminio gyvenimo ritmu, o jos rytiniai darbai įgauna tvarką palaikančio, tarsi apeiginio veiksmo prasmę. Tai lieka prielaida, bet ji paaiškina, kodėl daina martelės triūsą sąmoningai sieja su Saule ir Mėnuliu.

Simboliai

Saulė ir Mėnulis
Saulė, einanti Mėnulio kelti, ir jau pakilęs Mėnulis. Jie atspindi senus dangaus įvaizdžius ir pradeda ankstyvo kėlimosi temą.
Martelė
Jauna marti, kuri seniai kėlėsi ir nudirbo darbus. Ji gretinama su anksti pakilusiu Mėnuliu ir Saule.
Šešuras
Uošvis, kurį marti eina kelti. Jis žymi vyro tėvą ir naujus namus, kuriuose marti triūsia.
Rytiniai darbai
Galvijų varymas, dvaro šlavimas, baltos duonos ir alaus paruošimas. Jie atskleidžia martelės darbštumą ir rūpestingumą.

Istorija

„Eina Saulelė“ priklauso darbo dainoms, aukštinančioms ankstyvą kėlimąsi ir darbštumą, o per martelės ir šešuro vaizdą siejasi ir su šeimos bei vestuvinių dainų pasauliu. Daina pastatyta ant paralelizmo: pirmoje dalyje Saulė eina Mėnulio kelti, o šis atsako jau seniai pakilęs ir nušvietęs visą svietą; antroje – marti eina šešuro kelti, bet pati seniai kėlusis ir nudirbusi visus rytinius darbus. Toks dangaus kūnų ir žmogaus gretinimas atliepia senuosius mitinius įvaizdžius.

Martelės darbų virtinė – galvijų varymas, dvaro šlavimas, baltos duonos ir alaus paruošimas – sudaro dainos sandarą ir pabrėžia jaunos moters stropumą. Tiksli šios versijos užrašymo vieta ir laikas puslapyje nenurodyti, todėl daina pristatoma pagal žanro bruožus; ankstyvo kėlimosi ir darbštumo gyrius yra dažna lietuvių darbo dainų tema.