Ei tu, liepele užuonėle, žodžiai
Ei tu, liepele užuonėle,
: Ūžavai rytą, vakarėlį:
Ūžavai rytą, vakarėlį,
: Lig išūžavai devynias šakas:
Lig išūžavai devynias šakas,
:O šią dešimtą --- viršūnėlę :
Visas devynias- vėtružė laužė,
:Bent, Dievai, laikyk viršūnėlę :
O nors gegelei įsitūpti,
: Ryts vakarėlis pakukuoti:
Ei tu, močiute dūsuonėle,
:Dūsavai rytą, vakarėlį:
Dūsavai rytą, vakarėlį,
: Lig užauginai devynis sūnus :
Lig užauginai devynis sūnus,
: O šią dešimtą dukrytėlę:
Visi devyni-krygužę jojo,
: Bent, Dievai, laikyk dukrytėlę:
O nors galvelę paieškoti,
: Rūsčią širdelę suraminti :
Ei tu, liepele užuonėle,: dainos interpretacija
Šią dainą galima suprasti kaip dainą, gretinančią liepą su motina, o jos šakas su vaikais. Pradžioje kreipiamasi į liepelę, kuri ūžavo rytą ir vakarą, kol išūžavo devynias šakas, o dešimtą viršūnėlę. Visas devynias šakas laužo vėtra, bet prašoma Dievo išlaikyti bent viršūnėlę, kad gegelei būtų kur įsitūpti ir pakukuoti.
Antroje dalyje tas pats vaizdas perkeliamas į motiną dūsuonėlę, kuri dūsavo rytą ir vakarą, kol užaugino devynis sūnus, o dešimtą dukrytėlę. Visi devyni sūnūs joja į karą, ir vėl prašoma Dievo išlaikyti bent dukrytėlę. Šį paralelizmą galima interpretuoti kaip motinos baimę netekti vaikų ir viltį išsaugoti bent vieną.
Dukrytėlė čia, kaip ir viršūnėlė su gegele, tampa paguodos ir ramybės ženklu, galinčiu suraminti rūsčią širdelę. Šį vaizdą galima suprasti kaip giliai žmogišką motinos ilgesį turėti, kas ją paguostų. Tai viena galima prasmė, tačiau motinos ir vaikų netekties motyvas dainoje aiškus.
Ei tu, liepele užuonėle,: simboliai ir posakiai
- Liepelė
- Ūžaujanti liepa, gretinama su motina. Jos šakos atitinka motinos vaikus.
- Devynios šakos ir viršūnėlė
- Devynios liepos šakos ir dešimta viršūnė. Jos atitinka devynis sūnus ir dukrytėlę.
- Vėtra ir karas
- Šakas laužanti vėtra ir sūnus išvedantis karas. Jie žymi netektis, gresiančias šeimai.
- Gegelė ir dukrytėlė
- Viršūnėlėje tūpianti gegelė ir išsaugoma dukrytėlė. Jos žymi paguodą, galinčią suraminti motinos širdį.
Ei tu, liepele užuonėle,: dainos istorija
„Ei tu, liepele užuonėle“ remiasi viso teksto paralelizmu: pirmoje dalyje liepa su devyniomis šakomis ir viršūnėle, antroje – motina su devyniais sūnumis ir dukrele. Toks Gamtos ir žmogaus likimo gretinimas būdingas šeimos dainoms, o sūnų išjojimas į karą („krygužę jojo“) sieja kūrinį su karinėmis istorinėmis dainomis, kuriose motina baiminasi netekti vaikų. Pasikartojantis dvieilio kartojimo su „:...:“ ženklais sandas rodo dainavimo pakaitomis būdą.
Daina sukasi apie netektį ir viltį išsaugoti bent vieną – viršūnėlę su gegele ar dukrytėlę, galinčią suraminti rūsčią širdelę. Tiksli šios versijos užrašymo vieta ir laikas puslapyje nenurodyti, todėl ji pristatoma pagal žanro bruožus; medžio ir šeimos paralelizmas yra plačiai paplitusi Lietuvių dainų figūra.
šaltiniai
- Lietuvių liaudies dainynas, t. 1–23, Vilnius 1980–2011 (LLTI)
- D. Krištopaitė. Lietuvių karinės-istorinės dainos, Vilnius 1956
- Lietuvių liaudies dainų katalogas, 6 t., Vilnius 1972–1986
Ei tu, liepele užuonėle,: šaltiniai
Ei tu, liepele užuonėle,: dažniausiai užduodami klausimai
Kodėl liepa gretinama su motina?
Liepos devynios šakos atitinka devynis sūnus, o viršūnėlė – dukrytėlę. Toks medžio ir šeimos paralelizmas leidžia kalbėti apie netektį per Gamtos vaizdą.
Ką reiškia „krygužę jojo“?
Tai išjojimas į karą (krygą). Devyni sūnūs joja kariauti, todėl daina turi karinį istorinį atspalvį.
Kodėl prašoma išsaugoti bent viršūnėlę ar dukrytėlę?
Vėtra laužo šakas, o karas išveda sūnus, todėl prašoma Dievo palikti bent vieną – paguodos ir ramybės ženklą, galintį suraminti rūsčią širdelę.
Ką reiškia žodis „užuonėlė“?
Tai meilus liepos epitetas (nuo „ūžti, ūžauti“). Daina prasideda kreipimusi į ūžaujančią, šnarančią liepelę.