Aš turėjau baltą rožę (Man bij viena balta roze) žodžiai

Aš turėjau baltą rožę, baltą rožę,
nežinojau, kur sodinti, kur sodin(ti).

Sodinau an marių kranto, marių kranto,
aukštan kopų kalnužėly, kalnužė(ly).

Jir užaugo balta rožė, balta rožė
ligi pačių debesėlių, debesė(lių).

Kopiau, kopiau rožės šakom, rožės šakom
jir pasiekiau Dievo sodą, Dievo so(dą).

Aš regėjau Dievo sūnų, Dievo sūnų,
baltą žirgą balnojantį, balnojan(tį).

Saulės dukra vartus vėrė, vartus vėrė,
žvaigždėm kelią barstydama, barstyda(ma).

Aš turėjau baltą rožę, baltą rožę,
jir pasiekiau Dievo sodą, Dievo so(dą).

Aš turėjau baltą rožę (Man bij viena balta roze): dainos interpretacija

Šią dainą galima suprasti kaip mitologinę, kosminę dainą apie kelią į dangų. Pasakotojas turi baltą rožę ir nežino, kur ją pasodinti, kol pasodina ant marių kranto, aukštame kopų kalnely. Balta rožė užauga ligi pačių debesėlių, tapdama tarsi pasaulio medžiu, jungiančiu žemę ir dangų.

Lipdamas rožės šakomis, pasakotojas pasiekia Dievo sodą. Ten jis regi Dievo sūnų, balnojantį baltą žirgą, ir Saulės dukrą, kuri veria vartus ir žvaigždėmis barsto kelią. Šiuos vaizdus galima interpretuoti kaip senosios baltų mitologijos atspindžius, kur dangaus dievybės, Dievo sūnūs ir Saulės duktė, gyvena danguje kaip viename kieme.

Daina, tikėtina, saugo labai archajišką pasaulėvaizdį, kuriame medis ar augalas yra kelias tarp pasaulių, o dangaus kūnai įsivaizduojami kaip šeima. Tai viena galima prasmė, tačiau ryšys su mitologiniu, dangiškuoju vaizdiniu šioje dainoje labai stiprus.

Aš turėjau baltą rožę (Man bij viena balta roze): simboliai ir posakiai

Balta rožė: Iki debesų užaugusi rožė primena pasaulio medį, jungiantį žemę ir dangų. Ja pasakotojas pakyla į Dievo sodą.
Dievo sodas: Dangiškoji erdvė, pasiekiama rožės šakomis. Jis žymi anapusinį, dievų pasaulį.
Dievo sūnus: Baltą žirgą balnojanti dangaus dievybė. Jis siejamas su senosios baltų mitologijos dangaus dievaičiais.
Saulės dukra: Vartus verianti ir žvaigždėmis kelią barstanti dangaus mergelė. Ji yra dažnas mitologinių dainų personažas.

Aš turėjau baltą rožę (Man bij viena balta roze): dainos istorija

Ši daina priklauso senųjų mitologinių lietuvių dainų sluoksniui, kuriame išlikę archajiški dangaus vaizdiniai: Dievo sūnus, Saulės duktė, žvaigždėmis barstomas kelias. Tokie motyvai folkloristų siejami su vadinamosiomis dangaus vestuvių ar dangaus šeimos mitologemomis, kur saulė, mėnulis ir žvaigždės įsivaizduojami kaip giminystės ryšiais susiję dangaus kūnai. Iki debesų užaugantis augalas, kuriuo lipama į dangų, primena pasaulio medžio vaizdinį, žinomą daugelyje baltų ir kitų indoeuropiečių tradicijų. Tikslus šios konkrečios dainos užrašymo kontekstas reikalautų atskiro šaltinių tyrimo.