Anuo pusie ežera žodžiai

Šią Žemaitiškai užrašytą dainą galima suprasti kaip dainą, jungiančią piršlybų ir brolio netekties motyvus. Pradžioje anapus ežero žaliuoja liepa, po kuria stovi trys mergelės, susitarusios laistyti rūtelių daržą. Žalia liepa ir rūtų daržas tradiciškai siejami su mergyste, todėl ši dalis sukuria jaunystės ir piršlybų lūkesčio nuotaiką.

Analogiškai anapus ežero žaliuoja beržas, po kuriuo stovi trys berneliai. Jie taip pat tariasi tarpusavyje ir nutaria eiti pas vieną mergelę. Toks veidrodinis merginų ir bernelių vaizdavimas yra dažna Lietuvių dainų sandara, leidžianti supriešinti ir suporuoti jaunuosius.

Trečiajame posme bernelių pokalbis virsta ginču, kam priklauso mergelė: vienas sako „mano", kitas „Dievas žino", trečias vėl tvirtina ją esant savo ir klausia, kodėl ji tokia liūdna vaikšto. Mergelės atsakymas netikėtai nukreipia dainą į skausmą: ji liūdi, nes brolelis išjojo į svetimą šalį ir nežinia, ar sugrįš. Tai galima interpretuoti kaip piršlybų vaizdo ir brolio netekties susipynimą, kur jaunystės džiaugsmą temdo nerimas dėl išvykusiojo. Tai viena galima prasmė.

Antra interpretacijos versija. Dainą galima skaityti ne tiek kaip piršlybų, kiek kaip išsiskyrimo dainą, kurioje meilės vaizdas yra tik įžanga į pagrindinę – brolio netekties – temą. Tuomet bernelių ginčas „mano – Dievas žino – mano“ atrodo kaip tuščias, beveik ironiškas jaunimo plepėjimas, kurį nutildo merginos liūdesys: jai rūpi ne kuris bernelis ją „laimės“, o ar grįš į svetimą šalį išjojęs brolelis. Toks skaitymas dainą priartina prie šeimos ir karinių istorinių dainų lauko, kur „išjojimas į svetimą šalį“ dažnai reiškia karą ar tarnybą; tai lieka prielaida, bet ji paaiškina staigų nuotaikos lūžį pabaigoje.