Ant tėvelio dvaro žodžiai

Ant tėvelio dvaro
Stovi balta liepa
Onuo tos liepos
Aukso rasa krit(a) 2×2

Aš tą rasą rinkčiau
Baltai veidą prausčiau
O, kad aš būčiau
balta ir raudona 2×2

Vai mergele mano
Balta lelijéle
Vai ko tu neini
Jauna jaunimėlin 2×2

Vai berneli mano
Baltas dobilėli
Artu nežinai,
Kad aš siratėlė 2×2

Vai ar tu nežinai,
Kad aš siratėlė
Kad aš neturiu
Tėvo motinėlės 2×2

Vai, kad aš neturiu
Tėvo motinėlės
Reikia man imti
Plieno pjautuvėlis 2×2

Reikia man imti
Plieno pjautuvėlis
Reikia man eiti
Ilygu laukelį 2×2

Mesčiau pjautuvėlį
Šalin pabarėlio
Pati nuėjau
Jaunan jaunimėlin 2×2

Dar neužėjau
Anei ant dvarelio
Jau ir pažino,
Kad aš siratėlė ė2×2

Vai bereli mano,
Baltas dobilėli
Ant ko pažinai
Kad aš siratėlė 2×2

Vai dėl to pažinau,
Kad tu siratėlė
Ant tavo galvelės
Rūtų vainikėlis 2×2

Ant tavo galvelės
Rūtų vainikėlis
Rūtų vainikėlis
Ne žaliai žaliuoja 2×2

Rūtų vainikėlis
Ne žaliai žaliuoja
O iš akelių
ašarėlės byra 2×2

Ant tėvelio dvaro: dainos interpretacija

Šią dainą galima suprasti kaip našlaitės, siratėlės, dainą apie vienatvę ir ilgesį. Pradžioje prie tėvelio dvaro stovi balta liepa, nuo kurios krinta aukso rasa. Mergelė norėtų ta rasa nusiprausti veidą, kad būtų balta ir raudona, graži. Šį troškimą galima interpretuoti kaip ilgesį būti tokiai pat laimingai ir gražiai kaip kitos merginos.

Bernelis kviečia ją į jaunimėlį, jaunimo susibūrimą, tačiau ji atskleidžia esanti siratėlė, neturinti tėvo ir motinėlės. Vietoj linksmybių jai tenka imti plieno pjautuvėlį ir eiti į lauką dirbti. Šį kontrastą tarp darbo ir jaunystės džiaugsmų galima suprasti kaip našlaitės dalios sunkumą.

Nusimetusi pjautuvėlį, mergelė vis dėlto nueina į jaunimėlį, bet ten iškart pažįstama esant našlaitė: pagal jos rūtų vainikėlį, kuris ne žaliai žaliuoja, ir pagal byrančias ašaras. Nuvytęs vainikėlis gali būti suprantamas kaip prarastos globos ir liūdesio ženklas. Tai viena galima prasmė, tačiau našlaitės skausmo ir vienišumo motyvas dainoje labai aiškus.

Ant tėvelio dvaro: simboliai ir posakiai

Balta liepa: Prie dvaro stovinti liepa lietuvių dainose dažnai siejama su moteriškumu ir namais. Nuo jos krintanti rasa pradeda mergelės ilgesio vaizdą.
Aukso rasa: Aukso rasa, kuria mergelė norėtų praustis, žymi grožio ir laimės troškimą. Ji yra svajonės, o ne tikrovės ženklas.
Siratėlė: Senas žodis, reiškiantis našlaitę. Jis yra visos dainos ašis ir nusako merginos vienišą dalią.
Plieno pjautuvėlis: Pjautuvas žymi sunkų lauko darbą, tenkantį našlaitei vietoj jaunystės džiaugsmų. Jis pabrėžia jos vargą.
Nuvytęs rūtų vainikėlis: Rūtų vainikas paprastai žymi mergystę ir gyvybę, bet čia jis ne žaliai žaliuoja. Nuvytęs vainikas tampa našlaitystės ir liūdesio ženklu.