Ant kalno mūrai žodžiai

Ant kalno mūrai, joja Lietuviai. /2x
Joja, joja Lietuvaičiai,
Neša, neša jaunikaičiai,
Vainiką rūtų, vainiką rūtų. /2x

Štai ir prijojo uošvės dvarelį. /2x
Kelkis, kelkis, mergužėle,
Balta graži lelijėle,
Žirgelių girdyt, žirgelių girdyt. /2x

Dar nesikelsiu, dar ne dienelė. /2x
Man močiutė taip prisakė:
Su berneliais nekalbėti,
Močiutės klausau, širdelės klausau. /2x

Ant kalno mūrai: dainos interpretacija

Šią dainą galima suprasti kaip vestuvinę, jaunojo atvykimo dainą. Vaizdas, kur ant kalno stovi mūrai, o Lietuvaičiai joja nešini rūtų vainiku, kuria iškilmingą piršlybų ar jungtuvių nuotaiką. Rūtų vainikas yra svarbus vestuvių simbolis, todėl jo nešimas leidžia manyti, kad jojama merginos piršti ar vesti.

Prijoję uošvės dvarelį, bernai žadina mergužėlę, vadindami ją balta gražia lelijėle, ir kviečia keltis žirgelių girdyti. Žirgų girdymas Lietuvių dainose dažnai yra piršlybų motyvas, simboliškai jungiantis jaunuosius. Tai galima interpretuoti kaip jaunojo pusės bandymą prikalbinti merginą.

Mergelė atsako neskubanti: dar ne dienelė, o močiutė liepusi su berneliais nekalbėti. Šį atsisakymą galima suprasti kaip merginos klusnumą motinai ir kuklumą, būdingą vestuvių dainų merginoms. Tai viena galima prasmė, tačiau piršlybų ir motinos pamokymo motyvai matomi aiškiai.

Ant kalno mūrai: simboliai ir posakiai

Mūrai
Mūriniai pastatai, žymintys turtingą ar reikšmingą vietą. Jie suteikia dainos pradžiai iškilmingumo.
Vainikas rūtų
Rūtų vainikas yra mergystės ir vestuvių simbolis. Jo nešimas rodo, kad jojama piršlybų ar jungtuvių reikalu.
Uošvės dvarelis
Būsimos anytos ar uošvės sodyba. Atvykimas prie jos žymi piršlybų pradžią.
Žirgelių girdyti
Žirgų girdymas dainose dažnai yra piršlybų motyvas. Kvietimas girdyti žirgus subtiliai kviečia merginą bendrauti su berneliais.

Ant kalno mūrai: dainos istorija

„Ant kalno mūrai“ pagal motyvus priskirtina vestuvių dainoms: rūtų vainiko nešimas, atjojimas prie uošvės dvarelio ir merginos žadinimas yra įprasti jaunojo pusės atvykimo bei piršlybų vaizdai. Refrenas su pasikartojimais („joja, joja“, „neša, neša“, „vainiką rūtų, vainiką rūtų“) ir laipsniškas posmų plėtojimas būdingi apeiginei vestuvių dainai, kurioje veiksmas vyniojasi pakopomis nuo atjojimo iki dialogo su mergele.

Tikslios šio varianto užrašymo vietos ir laiko puslapyje nenurodyta, todėl daina pristatoma pagal žanro bruožus; rūtų vainiko, uošvės dvaro ir žirgelių girdymo motyvai sutinkami daugelyje Lietuvos kraštų vestuvinio repertuaro variantų. Merginos atsakymas, kad ji klauso močiutės ir „su berneliais nekalba“, atliepia kuklumo bei tėvų valios temą, dažną piršlybų ir vestuvių dainose.

šaltiniai

  • Lietuvių liaudies dainynas, t. 1–23, Vilnius 1980–2011 (LLTI)
  • A. Juška. Lietuviškos svotbinės dainos, 2 t., Vilnius 1955
  • Lietuvių liaudies dainų katalogas, 6 t., Vilnius 1972–1986