- Vieta
- Kazlų Rūdos savivaldybė
- Regionas
- Suvalkija
- Tipas
- kaptuotas mažo vandeningumo šaltinis su dviem koplyčiomis
- Adresas
- Šaltinėlio g., Višakio Rūdos k., Kazlų Rūdos sav.
- Koordinatės
- 54.82558, 23.44211
- Kiek skirti laiko
- 30-60 min.; iki 1,5 val. lėtai apžiūrint abi koplyčias ir miško aplinką
- Geriausias metas
- dienos šviesoje nuo pavasario iki rudens; po liūčių tik patikrinus priėjimą ir niekada nelaikant seno vandens tyrimo dabartinio saugumo garantija
Višakio šaltinis, Višakio Rūdos šventas šaltinėlis, Višakio Rūdos Šaltinėlis su koplyčia
Google ir savivaldybės taškai sutampa, o paskutinė atkarpa veda į šlaitą už kaimo
Tiksli Google Maps kortelė Višakio Rūdos šaltinėlis žymi 54.8255783, 23.442111, vietos ID ChIJ_ynbn23a5kYRDC3xnAATg6A. Kazlų Rūdos savivaldybės žemėlapio taškas 54.8256766, 23.4421255 nuo jo skiriasi tik keliolika metrų, todėl abi nuorodos veda į tą patį objektą. 2026 m. liepos 15 d. Google kortelėje buvo 4,6 balo iš 5 vidurkis pagal 23 atsiliepimus ir kategorija Spring. Tai kintantis lankytojų vertinimas, ne vandens kokybės ar gydomųjų savybių sertifikatas.
Lietuvos geologijos tarnyba šaltinį lokalizuoja šiauriniame Višakio Rūdos pakraštyje, maždaug 1,5 km į šiaurės rytus nuo dvibokštės bažnyčios ir apie 0,3 km nuo buvusios girininkijos orientyro. Jis yra Lekėčių miško pietiniame paribyje, Višakio upelio dešiniajame paslėnyje. Iš viršutinės poilsio erdvės iki versmės leidžiamasi keliasdešimt metrų plačiu taku nestataus šlaito kryptimi.
Apačioje lankytoją pasitinka ne natūralus burbuliuojantis duburys, o sutvarkytas sakralus kompleksas. Oficialiose nuotraukose matyti juoda ažūrinė metalinė tvorelė, akmenimis grįsta aikštelė, suolai, rankinė pompa ir keturiais baltais stulpais laikoma atvira koplytėlė. Po jos stogu stovi mėlynai ir baltai aprengta Švč. Mergelės Marijos statula, o gėlės bei žvakės rodo, kad vieta tebėra naudojama maldai.
Po koplytėle slypi labai menka gruntinio vandens ištaka, o ne galingas fontanuojantis šaltinis
Geologijos tarnyba šaltinėlį apibūdina kaip krentantį, arba erozinį, šaltinį drėgstančio šlaito papėdėje. Jis veikia nuolat, tačiau užanka, turi vos nutekančią išgraužą ir šaltesnę žiemą užšąla. Vandeningumas įvertintas kaip mažas, net mažiausios grupės, todėl lėta tėkmė ar poreikis naudotis pompa nėra gedimo įrodymas.
Versmė atsiveria maždaug 56 m aukštyje virš jūros lygio, Višakio upelio, kurio ilgis 44,5 km, dešiniajame krante. Čia susitinka vėjo supustytos, prieledyninio ežero ir upelio suneštos smėlingos nuosėdos. Smėlis lengvai priima kritulių vandenį, tačiau giliau esantys moreniniai moliai apsunkina spūdinio vandens kilimą, todėl paviršių pasiekia menka nespūdinio gruntinio vandens ištaka.
Žmogus versmę sugaudė, arba kaptavo, keturkampiu betoniniu rentiniu. Jo šone įrengta mechaninė rankinė pompa, o perteklinis vanduo grioveliu nuvedamas į papelkėjimą Višakio link. Toks įrenginys padeda pasisemti vandens ir saugo angą, bet nepaverčia šaltinio centralizuotai prižiūrimu vandentiekiu.
2014 m. vandens skaičiai yra vertingas geologinis pjūvis, bet ne dabartinis leidimas gerti
2014 m. birželio 5 d. vietoje matuotas vanduo buvo skaidrus, bekvapis, 9,9 °C temperatūros ir neutralus, apie pH 7,0. Laboratorinėje sudėties lentelėje nurodyta 198 mg/l bendroji mineralizacija ir 2,34 mg-ekv/l bendrasis kietumas. Pagal vyraujančius jonus tai kalcio ir magnio hidrokarbonatinis bei sulfatinis, mažai mineralizuotas ir minkštas vanduo.
To paties tyrimo metu nitritų nenustatyta, o 0,52 mg/l nitratų koncentracija buvo artima foninei. Kartu užfiksuota 0,68 mg/l bendrosios geležies ir 7,2 mg O/l permanganato skaičius, rodantis didesnį organinių medžiagų kiekį. Visi skaičiai apibūdina konkretų 2014 m. mėginį; jie neparodo, kas į šaltinį galėjo patekti po vienuolikos ar dvylikos metų, ypač po liūčių, polaidžio ar kaptažo pažeidimo.
NVSC pabrėžia, kad versmių vandens išvaizda, kvapas ir skonis neatskleidžia mikrobinės ar cheminės taršos, o viešo kaptažo valdytojas turi organizuoti reguliarius tyrimus. Rengiant šį puslapį nepavyko rasti viešai paskelbto naujo, būtent šio šaltinėlio mikrobiologinio ir cheminio tyrimo. Todėl vandens nevadiname saugiu gerti: sprendimą galima grįsti tik naujausiu oficialiu laboratoriniu rezultatu, paskelbtu prie vietos ar atsakingos institucijos.
Eigulio žaizdos, praregėjęs kareivis ir Marijos pasirodymas priklauso legendų, ne medicinos istorijai
Kazlų Rūdos savivaldybės aprašas ir Geologijos tarnyba užrašo dvi pagrindines vietos tradicijas. Vienoje pasakojama, kad apie 1700 m. miške paklydęs eigulys perbrido pelkę, o vėliau pastebėjo gyjančias kojų žaizdas ir sugrįžo ieškoti mažos versmės. Kitoje aklas iš karo grįžęs kareivis esą atsigėrė, nusiprausė, praregėjo ir išvydo Švč. Mergelę Mariją.
Šie pasakojimai paaiškina, kodėl vanduo semiamas, juo prausiamasi ir prie rentinio paliekamos žvakės bei gėlės. Jie yra svarbi vietos religinės atminties dalis, tačiau nei eigulio istorija, nei kareivio praregėjimas nėra dokumentuotas klinikinis atvejis. Šaltinio vandeniu negalima pakeisti gydytojo diagnozės, vaistų ar medicininio gydymo.
Virš šulinėlio esančiame bokštelyje laikoma Marijos statula, o ant rentinio užrašyti maldos žodžiai Tavo apgynimo šaukiamės. Lankantis verta elgtis kaip gyvoje sakralioje vietoje: netriukšmauti, neliesti paliktų votų, nenešti žvakių į miško paklotę ir nevertinti kito žmogaus tikėjimo. Faktų ir legendų atskyrimas čia nemažina vietos vertės, bet leidžia vienu metu gerbti ir mokslą, ir tradiciją.
Šaltinio koplyčia turi ryšį su XIX a. bažnyčios statyba, tačiau dabartinių lentų amžius nenustatytas
Kultūros vertybių registro archyvinėje pažymoje nurodoma, kad pirmoji Višakio Rūdos bažnyčia, arba koplyčia, parapijiečių aukomis pastatyta 1817 m. Kai XIX a. antroje pusėje aplink ją ketverius metus kilo dabartinė didelė medinė bažnyčia, senoji koplyčia buvo išardyta. Geresni sienojai panaudoti naujo statinio tarpulangiams, o likusi medžiaga nuvežta prie šaltinėlio ir iš jos pastatyta koplyčia.
Šis įrašas patvirtina istorinį bažnyčios ir versmės ryšį, bet neleidžia visos šiandien matomos konstrukcijos automatiškai datuoti XIX a. Dabartiniame komplekse Geologijos tarnyba 2014 m. aprašė dvi koplyčias: vieną ant kalnelio, kitą pakalnėje virš paties šulinėlio. Per ilgą naudojimo laiką medinės dalys galėjo būti remontuotos ar keistos, todėl tikslu kalbėti apie tęstinę vietą, o ne nekintusį pastatą.
Pats Višakio Rūdos vardas primena kitą dokumentuotą krašto sluoksnį. Vietovė pavadinta pagal Višakio upelį ir balų rūdą, kuri čia buvo lydoma naudojant vandens energiją; Geologijos tarnyba mini iki XIX a. vidurio veikusias dvi lydyklas ir verslą, išlikusį iki XX a. pradžios. Šaltinėlis todėl stovi kraštovaizdyje, kuriame vanduo buvo ir šventas ženklas, ir ūkinės istorijos variklis.
Draustinio pakraštyje svarbu saugoti ne tik koplytėlę, bet ir šlapią Višakio slėnio augaliją
Šaltinėlį Geologijos tarnyba priskiria Višakio slėnio botaninio draustinio vakariniam pakraščiui. Saugoma.lt nurodo, kad 104 ha draustinis įsteigtas 1996 m. Jis saugo etaloninę slėnio vandens, pelkių, pievų ir šlapių miškų augaliją bei baltijinės gegūnės, dėmėtosios gegūnės ir vienalapio gedučio augimvietes. Šių retų augalų neieškokite mindydami šlapią paklotę - stebėkite nuo esamo tako.
Patikrinti oficialūs puslapiai neskelbia atskiros šaltinėlio bilieto kainos, kasos ar nustatytų darbo valandų, o tiksli Google kortelė patikros dieną valandų nerodė. Tai nėra pažadas, kad vieta visada apšviesta, prižiūrima ar saugiai pasiekiama. Geriausia atvykti dieną, po lietaus avėti drėgnam šlaitui tinkamus batus, o dėl pamaldų ar didesnių renginių laikytis vietoje paskelbtos parapijos informacijos.
Vienam sustojimui pakanka 30-60 min. Platesnėje išvykoje šaltinėlį galima derinti su Višakio Rūdos medine bažnyčia, Kazlų Rūdos pažintiniu miško taku ir Liepa Motinėle Braziūkuose. Taip maršrutas parodo, kaip Suvalkijos miškuose susipina geologija, geležies rūdos istorija, saugomos buveinės ir sakralinė vietos atmintis.
