Ką bice žodžiai
Ką, bice, ką, bice, ką dauja, ką dauja
Tu, bitela, dabilia
Šilkuonėla, dabilia
Ką neskridai, dabilia
Paskum sava, dabilia
Bitinėlį, dabilia
Būcia skridus, dabilia
Nepaklydus, dobilia
Ir sulijo, dabilia
Šilko rūbus, dabilia
Tu bitela, dabilia
Šilkuonėla, dabilia
Kur dziovincis, dabilia
Kur purtincis, dabilia
Šaly kelia, dabilia
Un grikelia, dabilia
Tu bitela, dabilia
Silkuonėla, dabilia
Ką bice: sutartinės interpretacija
Šią keturinę sutartinę su priegiesmiu „dabilia" galima suprasti kaip dainą apie bitę, atsiskyrusią nuo savo bitino. Klausiama bitelės šilkuonėlės, kodėl ji neskrido paskui savo bitinėlį; ji būtų skridusi nepaklydusi, bet sulijo jos šilko rūbus. Šį vaizdą galima interpretuoti kaip atsiskyrimo ir kliūties motyvą.
Bitė liaudies poetikoje dažnai simbolizuoja sielą, mergelę ar artimą žmogų, o bitinas, jos porą ar mylimąjį. Klausimą, kodėl ji neskrido paskui bitiną, galima suprasti kaip apgailestavimą dėl išsiskyrimo, kurį sukėlė lietus, sušlapinęs šilko rūbus.
Antra interpretacijos versija. Bitės ir bitino atsiskyrimą galima skaityti kaip vestuvinio ar meilės netekties paveikslą: bitelė „šilkuonėlė“ (puošta šilko rūbais, kaip nuotaka) negali pasekti paskui savo porą, nes ją sulaiko lietus – kliūtis, neleidžianti susijungti. Kadangi bitė Lietuvių tikėjimuose siejama ir su siela, šią sutartinę galima girdėti ir kaip užuominą apie skyrybą, kurios nesuvaldo žmogus: lietus, kelias ir grikių laukas yra ribos, skiriančios mylinčius. „Dabilia“ (dobilo) priedainis prideda gyvybės ir vešlumo gaidą, tarsi viltį, kad atskirtis nėra galutinė.
Ką bice: simboliai ir posakiai
- Bitelė šilkuonėlė
- Bitė šilko rūbais. Ji žymi mergelę, sielą ar nuotaką liaudies poetikoje.
- Bitinėlis
- Bitės porininkas, paskui kurį ji neskrido. Jis žymi mylimąjį ar artimąjį.
- Sulyti šilko rūbai
- Lietaus sušlapintas šilko apdaras. Jis žymi kliūtį, neleidžiančią susijungti.
- Džiovinimasis šalia kelio ant grikių
- Vieta, kur bitė džiovinasi ir purtosi. Ji žymi pastangą atsigauti po kliūties.
Ką bice: sutartinės istorija
„Ką bice“ priklauso keturinėms sutartinėms su bite ir priegiesmiu „dabilia“ (dobilas). Bitės įvaizdis sutartinėse labai dažnas: bitė Lietuvių tradicijoje siejama su siela, mergele, darbštumu ir su žmones jungiančia „bičiulyste“. Sutartinės klestėjo XVI–XIX a. šiaurės rytų Aukštaitijoje; 2010 m. įrašytos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Tarminė teksto forma (dabilia, dziovincis, grikelia) rodo dzūkišką ar pietryčių aukštaitišką užrašymą. Tikslaus šio varianto vietos ir užrašytojo viešai prieinamoje Slaviūno rodyklėje patvirtinti nepavyko, todėl provincijos duomenys čia nenurodomi.
šaltiniai
- Z. Slaviūnas. Sutartinės, t. 1–3 (1958–1959)
- D. Račiūnaitė-Vyčinienė. Sutartinės: Lithuanian Polyphonic Songs (2002)
Ką bice: šaltiniai
Ką bice: dažniausiai užduodami klausimai
Apie ką kalbama sutartinėje „Ką bice“?
Apie bitę, kuri neskrido paskui savo bitiną, nes lietus sušlapino jos šilko rūbus.
Ką simbolizuoja bitė?
Bitė liaudies poetikoje žymi sielą, mergelę ar artimą žmogų; čia – galimą nuotaką ar mylinčią porą.
Ką reiškia priegiesmis „dabilia“?
Tai dobilo (dabilia) garsažodinis priedainis, suteikiantis dainai gyvybės ir vešlumo atspalvį.
Kodėl tekstas tarmiškas?
Formos „dabilia, dziovincis, grikelia“ rodo dzūkišką ar pietryčių aukštaitišką užrašymą.
Kaip atliekama tarmiškoji „Ką, bice“?
Tai keturinė, todėl dvi poros gieda pakaitomis. Formos „dabilia“, „dziovincis“ ir „grikelia“ nusako dzūkišką arba pietryčių aukštaitišką užrašymo kalbą, o ne atlikimo tipą.