Išmivedi vedi (ožį ant ulyčios) žodžiai
Išmivedi vedi ožį ant ulyčios
Ei, tūta, ei tūtela,
Ei, tūta, ei, tūtela.
Pamin rodyk, oželi, kaip tėvutis šoka…
Šitaip mano tėvutėlis šitaip šakinėja…
Šitaip mana tėvutėlis šitaip trepinėja…
…
matutė (matinėla)…
braliukas (braliukėlis)…
*** Slaviūno dainyne SlS III-1377
Išmivedi vedi (ožį ant ulyčios): sutartinės interpretacija
Šią sutartinę su priegiesmiu „ei tūta, ei tūtela" galima suprasti kaip žaismingą, vaidybinę dainą, kurioje ožys parodo, kaip šoka šeimos nariai. Išvedus ožį ant ulyčios prašoma, kad jis parodytų, kaip tėvutis šoka, kaip šokinėja ir trepinėja. Šį vaizdą galima interpretuoti kaip humoristinį, mimišką pasirodymą.
Toliau ta pati struktūra kartojasi su matute ir broliuku, kiekvienam priskiriant savo šokio būdą. Šį kartojimą galima suprasti kaip žaidybinę sutartinę, kuri galėjo lydėti pasilinksminimus ar vakarones, kur ožio judesiais pajuokaujama iš šeimos narių.
Antra interpretacijos versija. Ožys Lietuvių tradicijoje yra ryškus karnavalinis ir vaisingumo personažas – jis pasirodo per Užgavėnes, blukio vilkimą ir kitas žiemos–pavasario apeigas. Todėl „ožio vedimą ant ulyčios“ ir jo šokio mėgdžiojimą galima skaityti ne tik kaip pramogą, bet kaip apeiginį juoką: ritualinis pasišaipymas iš šeimos narių per ožio-personažo kaukę turėjo skatinti vaisingumą, gyvybę ir bendruomenės darną. Draminė sutartinė čia tampa mažu kaimo teatru, kuriame žaidimas, šokis ir polifonija atlieka apeiginį vaidmenį.
Išmivedi vedi (ožį ant ulyčios): simboliai ir posakiai
- Ožys ant ulyčios
- Į gatvę išvedamas ožys. Jis žymi žaismingą, karnavalinį ir vaisingumo apeigų veikėją.
- „Parodyk, kaip tėvutis šoka"
- Prašymas ožiui pamėgdžioti šeimos narį. Jis žymi vaidybinį, humoristinį ir apeiginį pasirodymą.
- Šakinėja ir trepinėja
- Šokio judesių vardijimas. Jie žymi linksmą, mimišką pamėgdžiojimą.
- Tėvutis, matutė, broliukas
- Iš eilės minimi šeimos nariai. Jie žymi kartojamą struktūrą, apimančią visą šeimą.
Išmivedi vedi (ožį ant ulyčios): sutartinės istorija
„Išmivedi vedi“ Slaviūno rinkinyje pažymėta kaip III tomo Nr. 1377. Tai žaidimo ir vaidybos sutartinė su priegiesmiu „ei tūta, ei tūtela“: išvedus ožį „ant ulyčios“ jo prašoma pamėgdžioti, kaip šoka tėvutis, matutė, broliukas. Tarp šokių ir žaidimų sutartinių skiriamos ir draminės, kuriose judesiais imituojamas poetinio teksto turinys – būtent tokia yra ši sutartinė.
Sutartinės klestėjo XVI–XIX a. šiaurės rytų Aukštaitijoje; 2010 m. įrašytos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Ožio vedimo ir pamėgdžiojimo žaidimas gerai dera prie kalendorinių pasilinksminimų, ypač Užgavėnių, tradicijos.
šaltiniai
- Z. Slaviūnas. Sutartinės, t. 1–3 (1958–1959), III-1377
- D. Račiūnaitė-Vyčinienė. Sutartinės: Lithuanian Polyphonic Songs (2002)
Išmivedi vedi (ožį ant ulyčios): šaltiniai
Išmivedi vedi (ožį ant ulyčios): dažniausiai užduodami klausimai
Išmivedi vedi (ožį ant ulyčios): kokia tai sutartinė?
Tai draminė, žaidimo sutartinė, kurioje ožys judesiais mėgdžioja, kaip šoka šeimos nariai.
Kodėl ožys mėgdžioja šeimą?
Tai humoristinis pasirodymas; ožys Lietuvių tradicijoje – karnavalinis ir vaisingumo personažas, ypač per Užgavėnes.
Kokį vaidmenį „ei tūta“ atlieka ožio šokio scenoje?
Tiesioginės žodinės reikšmės šis garsažodinis priegiesmis neturi. Jo kartojimas palaiko šokio ritmą ir balsų pynimą, kol ožys judesiais mėgdžioja šeimos narius.
Išmivedi vedi (ožį ant ulyčios): kur ją rasti šaltinyje?
Slaviūno rinkinyje ji pažymėta kaip III tomo Nr. 1377.
Ar tai apeiginė daina?
Po pramoga galima įžvelgti apeiginį juoką: ritualinis pasišaipymas per ožio kaukę siejamas su vaisingumo skatinimu.