Žaliami sodi obelėlė žodžiai

Šią dainą su priegiesmiu „dalialium ladu" galima suprasti kaip dainą apie žydėjimą ir jo praradimą. Pradžioje žaliame sode obelėlė gražiai žaliavo, jos šakelės kvėtavo, lapeliai mirgėjo, žiedeliai baltavo, obuoliai raudonavo. Šį vaizdą galima interpretuoti kaip žydėjimo ir vaisingumo viršūnę.

Toliau ateina nelaimės: užkando šalnelė ir nukando lapelius, užkaito Saulelė ir nušucino žiedelius, papūtė vėjelis ir nukrėtė obuolėlius. Šiuos vaizdus galima suprasti kaip žiedo ir vaisiaus sunaikinimą.

Obels suklestėjimą ir žūtį nuo šalnos, Saulės bei vėjo galima interpretuoti kaip galimą grožio ar laimės trapumo paveikslą, kuriame klestėjimas greitai gali būti sugriautas. Tai viena galima prasmė, tačiau žydėjimo ir jo praradimo motyvas dainoje aiškus.

Antra interpretacijos versija. Žydinčią ir vaisius nokinančią, paskui staiga sunaikintą obelėlę galima skaityti ir kaip merginos likimo alegoriją: Lietuvių dainose obelis, jos žiedai ir vaisiai dažnai siejami su mergyste, jaunyste ir jos praradimu, o šalna, kaitri Saulė bei vėjas – su nelaime, ankstyvos meilės ar laimės sužlugdymu. Tokiu požiūriu nuosekli žiedų ir obuolių žūtis tampa ne vien Gamtos vaizdu, bet ir užuomina apie trumpą jaunystės ir grožio tarpsnį. Tai lieka prielaida, tačiau ji paaiškina, kodėl daina taip kruopščiai vardija ir klestėjimą, ir kiekvieną jį griaunantį smūgį.