Oi, tu, bijūn, bijūnėli žodžiai

Oi, tu, bijūn, bijūnėli,
Nežydėkie galy lauko. /2x

Tcik žydėkie tėvo dvary,
Tėvo dvary, rūtų daržy. /2x

Ain anyta per dvarelį,
Neša rankoj kančiukėlį. /2x

Pamokysiu sau martelį,
Sau martelį in darbelį. /2x

Vėlai gulcis, anksti kelcis,
Plonai verpcie, tankiai auscie. /2x

Nemušk manis, anytėla,
Mušė manį motinėla. /2x

Šilko vygėj vygiuodama,
Aukso raktais bovydama. /2x

Oi, tu, bijūn, bijūnėli: dainos interpretacija

Šią dainą galima suprasti kaip marčios dainą apie griežtą anytą. Pradžioje kreipiamasi į bijūnėlį, prašant nežydėti galy lauko, o tik tėvo dvare, rūtų darže. Bijūną ir rūtų daržą galima interpretuoti kaip merginą ir jos saugomus namus.

Toliau anyta eina per dvarelį, nešdama rankoje kančiukėlį, ir žada mokyti martelę darbo: vėlai gultis, anksti keltis, plonai verpti, tankiai austi. Šiuos vaizdus galima suprasti kaip griežtą, sunkią marčios dalią.

Pabaigoje marti prašo anytos jos nemušti, primindama, kad motinėlė ją mušė tik šilko vygėje supdama ir aukso raktais bovydama. Šį kontrastą galima interpretuoti kaip priešpriešą tarp mylinčių gimtų namų ir šiurkščios anytos. Tai viena galima prasmė, tačiau marčios ir anytos santykio motyvas dainoje aiškus.

Oi, tu, bijūn, bijūnėli: simboliai ir posakiai

Bijūnėlis: Bijūnas, raginamas žydėti tik tėvo dvare. Jis žymi merginą ir jos namus.
Rūtų daržas: Tėvo dvaro rūtų darželis. Jis žymi merginos skaistumą ir saugią erdvę.
Anyta su kančiuku: Per dvarą einanti anyta su botagu. Ji žymi griežtą, šiurkščią uošvę.
Šilko vygė, aukso raktai: Marčios prisiminta švelni vaikystė. Jie žymi mylinčius gimtus namus, priešingus anytos griežtumui.