Oi, tu, bijūn, bijūnėli žodžiai
Oi, tu, bijūn, bijūnėli,
Nežydėkie galy lauko. /2x
Tcik žydėkie tėvo dvary,
Tėvo dvary, rūtų daržy. /2x
Ain anyta per dvarelį,
Neša rankoj kančiukėlį. /2x
Pamokysiu sau martelį,
Sau martelį in darbelį. /2x
Vėlai gulcis, anksti kelcis,
Plonai verpcie, tankiai auscie. /2x
Nemušk manis, anytėla,
Mušė manį motinėla. /2x
Šilko vygėj vygiuodama,
Aukso raktais bovydama. /2x
Oi, tu, bijūn, bijūnėli: dainos interpretacija
Šią dainą galima suprasti kaip marčios dainą apie griežtą anytą. Pradžioje kreipiamasi į bijūnėlį, prašant nežydėti galy lauko, o tik tėvo dvare, rūtų darže. Bijūną ir rūtų daržą galima interpretuoti kaip merginą ir jos saugomus namus.
Toliau anyta eina per dvarelį, nešdama rankoje kančiukėlį, ir žada mokyti martelę darbo: vėlai gultis, anksti keltis, plonai verpti, tankiai austi. Šiuos vaizdus galima suprasti kaip griežtą, sunkią marčios dalią.
Pabaigoje marti prašo anytos jos nemušti, primindama, kad motinėlė ją mušė tik šilko vygėje supdama ir aukso raktais bovydama. Šį kontrastą galima interpretuoti kaip priešpriešą tarp mylinčių gimtų namų ir šiurkščios anytos. Tai viena galima prasmė, tačiau marčios ir anytos santykio motyvas dainoje aiškus.
Oi, tu, bijūn, bijūnėli: simboliai ir posakiai
- Bijūnėlis
- Bijūnas, raginamas žydėti tik tėvo dvare. Jis žymi merginą ir jos namus.
- Rūtų daržas
- Tėvo dvaro rūtų darželis. Jis žymi merginos skaistumą ir saugią erdvę.
- Anyta su kančiuku
- Per dvarą einanti anyta su botagu. Ji žymi griežtą, šiurkščią uošvę.
- Šilko vygė, aukso raktai
- Marčios prisiminta švelni vaikystė. Jie žymi mylinčius gimtus namus, priešingus anytos griežtumui.
Oi, tu, bijūn, bijūnėli: dainos istorija
„Oi, tu, bijūn, bijūnėli“ priklauso šeimos dainoms, vaizduojančioms marčios ir anytos santykį. Daina sukurta dvinarės sandaros: pirmoji dalis kreipiasi į bijūnėlį, raginamą žydėti ne galy lauko, o tėvo dvare, rūtų darže, o antroji parodo svetimus namus, kuriuose anyta su kančiukėliu rankoje žada marčiai sunkų darbą. Toks augalo (bijūno, rūtų) ir merginos sugretinimas bei priešprieša tarp gimtų ir vyro namų yra vienas ryškiausių šeimos lyrikos bruožų.
Konkreti užrašymo vieta ir laikas šiame puslapyje nenurodyti, todėl daina pristatoma pagal žanro požymius. Pabaigos kontrastas – „nemušk manis, anytėla, mušė manį motinėla šilko vygėj“ – ironiškai sugretina švelnų motinos „mušimą“ supant ir šiurkščią anytos rūstybę; tokia kalbos figūra dažna marčios dalią apdainuojančiose dainose, kurių variantų užrašyta įvairiuose Lietuvos kraštuose.
šaltiniai
- Lietuvių liaudies dainynas, t. 1–23, Vilnius 1980–2011 (LLTI)
- Lietuvių liaudies dainų katalogas, 6 t., Vilnius 1972–1986
Oi, tu, bijūn, bijūnėli: šaltiniai
Oi, tu, bijūn, bijūnėli: dažniausiai užduodami klausimai
Oi, tu, bijūn, bijūnėli: kokia tai daina?
Tai šeimos daina apie marčios ir anytos santykį, vaizduojanti sunkią ištekėjusios merginos dalią svetimuose namuose.
Ką žymi bijūnas ir rūtų daržas?
Bijūnas ir tėvo dvaro rūtų darželis siejami su pačia mergina, jos skaistumu ir saugiais gimtais namais; raginimas žydėti tik tėvo dvare išreiškia ilgesį likti namuose.
Ką reiškia anyta su kančiukėliu?
Kančiukėlis (botagas) anytos rankoje ženklina griežtą, šiurkščią uošvę, žadančią marčiai sunkų darbą – vėlai gultis, anksti keltis, plonai verpti, tankiai austi.
Kodėl marti sako, kad ją mušė motinėlė?
Tai ironiškas sugretinimas: motina „mušė“ tik supdama šilko vygėje ir žaisdama aukso raktais, taip pabrėžiant mylinčius gimtus namus, priešingus anytos rūstybei.