Alaus, alaus žodžiai

Šią dainą galima suprasti kaip linksmą vaišių arba vestuvių dainą, kurioje šlovinamas gėrimų ir vaišių gausumas. Pirmosios eilutės „Alaus, alaus, duos Dievas daugiau" skamba beveik kaip palinkėjimas ar tostas: prašoma alaus, o kartu išreiškiamas tikėjimas, kad Dievas duos jo dar daugiau. Toks gausos motyvas būdingas šventinėms, puotų ir vestuvių dainoms, kuriose linkima sotumo, derliaus ir bendro džiaugsmo.

Vaizdai „Alum lijo, apyniais snigo, tekėjo upeliai brang vynelio" greičiausiai yra sąmoningas perdėjimas. Lietus iš alaus, sniegas iš apynių ir upės iš vyno kuria pasakišką, hiperbolišką pertekliaus pasaulį. Šiame kontekste apyniai galėtų reikšti patį alaus darymą, nes apyniai yra pagrindinė alaus prieskonio žaliava, tad „apyniais snigo" gali būti suprantama kaip užuomina į gausų alaus virimą.

Antroji dainos dalis pereina prie žmonių santykių: „Jūs baratės, rokuojatės, kai niekas nemato, bučiuojatės." Tai galima skaityti kaip humoristišką, gal net erzinantį posmą apie porą, kuri viešai kivirčijasi, o slapčia myluojasi. Vestuvių kontekste tokios eilutės dažnai būdavo skiriamos jaunavedžiams ar susižadėjusiems, juos draugiškai pajuokiant. Paskutinis posmas „Kai mes išvažiuosim, žinokitės" gali būti suprantamas kaip svečių atsisveikinimas: išvykę jie palieka porą tvarkytis savo reikalų pačiai.

Visa tai tėra galima interpretacija. Be konkretaus užrašymo konteksto sunku tiksliai pasakyti, ar daina skambėjo per vestuves, talkas, ar tiesiog vaišes, tačiau gausos, džiaugsmo ir švelnaus pajuokavimo nuotaika išlieka aiški.